Sąjūdžio iniciatyvinės grupės narys, Lietuvos Nepriklausomybės Akto Signataras, aktyvus visuomenės veikėjas. Tai tik dalis faktų, kuriais galima apibūdinti Zigmą Vaišvilą.
Šiandien Zigmas Vaišvila – vienas ištikimiausių ano meto Sąjūdžio idėjos puoselėtojų, drąsiai teigiančių, jog kaip ir Nepriklausomybės aušroje, taip ir dabar pamatiniai valstybės, visuomenės gyvastį lemiantys vertybių laikymosi klausimai yra itin svarbūs.
Apie praeitį Zigmas Vaišvila kalba:
„Neįmanoma užmiršti balsavimo dėl Nepriklausomos valstybės atstatymo, Maskvos ir Vakarų reakcijos laukimo, AT vadovų ir pirmosios vėl laisvos Lietuvos Ministrų Tarybos rinkimo, ekonominės blokados, ašarų balsuojant dėl moratoriumo, tragiškų ir lemtingų 1991 m. sausio įvykių, džiaugsmo ir darbo sulaukus valstybės tarptautinio pripažinimo.
Valstybės įkūnijimo darbas prasidėjo 1992 m. rudenį po žlugusio pučo Maskvoje, pasipylus Lietuvos valstybės tarptautiniam pripažinimui. Dirbant Vyriausybėje, tiesiogiai teko susidurti su savarankiškos valstybės veiklos pradžia, pasireiškusia ne tik tarptautiniais manevrais, įstatymų leidimu, institucijų kūrimu, bet ir strateginių objektų perėmimu bei jų funkcionavimo užtikrinimu, santykiais su TSRS kariuomene, VSK ir VRM jėgos struktūromis. Valstybės atkūrimas buvo neįtikėtinai spartus (niekas tokio prasidedant Atgimimui ne tik neprognozavo, bet ir neįsivaizdavo). Akivaizdūs Lietuvos laimėjimai laisvėjimo ir integravimosi į laisvąjį pasaulį kelyje“.
Vertindamas dabartį, Jis lieka atidus ir kritiškas (ištrauka iš kalbos, pasakytos Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo 20-mečio minėjime, 2008 m. lapkričio 8 dieną Lietuvos Nacionaliniame dramos teatre):
<...> Priėjome prie esminio klausimo – pasitikėjimo ir tiesos sakymo. <...> Kur dingo valstybinis požiūris į pačią valstybę ir jos piliečius? Mes, Sąjūdžio iniciatyvinės grupės nariai, neturime moralinės teisės tik stebėti tai, kas vyksta. Žmonės nemato išeities ir grimzta į neviltį. Privalome pasakyti atvirai, kas vyksta, sustabdyti valdžios savivalę.
Šiandien vėl kyla grėsmė prarasti kalbą, dvasines vertybes, netgi tautą ir valstybę. Tapome vietinių monopolistų įtakos grupių įkaitais, netruksime tapti įkaitais tų, kurie jau dabar valdo ar valdys tuos pačius vietinius monopolistus. Nesvarbu, kuri Vyriausybė ar Seimas valdo ir mausto tautą. Blogiausia, kad kairei keičiant dešinę ar atvirkščiai, niekas iš esmės nesikeičia.
Kas gali sustabdyti šiuos su morale nesuderinamus veiksmus? Tik stipri, mąstanti ir vieninga pilietiška visuomenė. Lietuvos Nepriklausomybę atkurti pavyko tik dėl to, kad buvome vieningi. Tauta pasitikėjo išrinktais politikais, o šie išnaudojo istorinę progą. Išlindome pro adatos skylutę, manevruodami tarp Rytų ir Vakarų. Tad kodėl dabar negalime gyventi savo protu ir darbu, kodėl turime aklai vykdyti vienų ar kitų nurodymus ir tapti jų įkaitais?
Jei valdžia vykdys Sąjūdžio priesakus ir tautos valią, nuoširdžiai paremkime ją. Tačiau būkime griežti, jei tai bus eilinis realybės ir tiesos maskavimas, dar viena tautos apgavystė. Valdžia klauso tik vieningos ir stiprios tautos. Mūsų laisvė yra tik mūsų vienybėje. Todėl Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubas kviečia burtis visus, kurie neabejingi tam, kas vyksta. Vardan tos Lietuvos užmiršti praeities nesantaiką, įžeistas ambicijas ir veikti drauge. Tačiau Lietuvos labui.
Sąjūdžio metais, per Sausio 13-ąją sakydavome – tik nereikia mūsų gąsdinti. O šiandien?
Šio virtualaus lango skaitytojams autorius sako:
„Tik nuo mūsų pačių priklauso, kaip gyventi norime ir kaip realiai gyvename. Dėmesingi sau ir kitiems, aktyvūs keisti ir keistis, galime sukurti tikrovę, kurioje būti svajojome.“
Pagarbiai,
Zigmas Vaišvila