 Rinkimuose į Europos parlamentą dalyvavo rekordiškai mažai turinčių balso teisę Lietuvos piliečių. Tokio pasyvumo negalima laikyti paprasta pilietinio ir politinio nebrandumo ir abejingumo apraiška. Nors rinkėjų pasyvumas apskritai nėra teigiamas dalykas demokratijos požiūriu, šiuose rinkimuose jį nulėmė objektyvios priežastys.
Didelė dalis Lietuvos piliečių šiuose rinkimuose nedalyvavo jau visiškai sąmoningai. Jie aiškiai suprato, kad mūsų nedemokratinėje valstybėje vykstantys „rinkimai“ į nesamos valstybės ir nežinia kam atstovaujančią „parlamentu“ vadinamą instituciją tėra tikrų rinkimų parodija.
Europos vienybė yra būtina, kad ji ir toliau išliktų savita ir didinga civilizacija bei galėtų vaidinti reikšmingą vaidmenį kaip vienas iš pasaulinės galios centrų. Tačiau žemyno vienijimas neturi tvirtų ir patikimų dvasinių, moralinių ir politinių pamatų. Vis labiau akivaizdu, jog dabartinė Europos Sąjunga yra nedemokratiškas neaiškios prigimties viršvalstybinis darinys, kurio vardu sprendimus priima dvi įtakingos grupės – Briuselio eurokratai, kuriems atstovauja Europos Komisija, ir didžiųjų valstybių politinės viršūnės. Priimami sprendimai faktiškai yra šių dviejų įtakingų grupių užkulisinių ir neskaidrių sandorių rezultatas.
Gilėjanti ES integracija pirmiausia reiškia tai, kad formuojamas naujas bendraeuropinis valdantysis „elitas“, į kurį įtraukiami – tiesa, tik „jaunesniųjų brolių“ teisėmis - ir „vietinio“ mažų šalių politinio elito atstovai. Formuojant šį elitą ir stiprinant mažų šalių priklausomybę nuo didžiųjų šalių naudojamos pačių Sąjungai priklausančių valstybių lėšos, kurias centralizuotai perskirsto eurobiurokratai.
Modernioji Vakarų demokratija yra neatsiejama nuo nacionalinės valstybės. Tai reiškia, kad niekieno nerinktos ir niekam neatstovaujančios ES valdančiosios viršūnės gali išsaugoti savo valdžią ir privilegijas tik nuosekliai ir kryptingai naikindamos visas demokratijos užuomazgas ir apraiškas. Veiksmingiausias būdas tai padaryti yra griauti nacionalines valstybes pamažu ir paslėptomis formomis naikinant jų suverenitetą bei kuriant „pilietinę Europos tautą“. Ją turėtų įkūnyti ir reprezentuoti ištautintas „europietis“– visiškas iš nesenos praeities pažįstamo homo sovieticus antrininkas ir atitikmuo.
Absoliuti ir niekieno nekontroliuojama valdžia yra bendras ir galutinis tikslas, siejantis Europos Sąjungos ir ją sudarančių, vis labiau tik abstrakčiais „regionais“ ir teritorijomis“ verčiamų buvusių suverenių nacionalinių valstybių politines viršūnes. Šis tikslas paaiškina, kodėl demokratijos standartų požiūriu apgailėtinas ir skandalingas Lietuvos ir daugelio kitų ES priklausančių valstybių rinkėjų pasyvumas ne tik nesukėlė nerimo šių šalių valdančiajam elitui, bet jau atvirai laikomas ir pripažįstamas „normaliu“ reiškiniu.
Gili ir neišraunama tikros demokratijos baimė ir priešiškumas jai yra pagrindiniai veiksniai, lemiantys Lietuvos politinio elito abejingumą nacionalinei valstybei ir objektyviai verčiantys jį išdavinėti gyvybinius savo tautos ir valstybės interesus. Lietuvai stojant į Europos Sąjungą ir derantis dėl narystės joje sąlygų šie interesai daugeliu atveju buvo nepateisinamai išduoti. Šaliai tapus Sąjungos nare toks išdavinėjimas tapo nuolatine praktika ir kasdieniu reiškiniu.
Vienas iš svarbiausių Lietuvos narystės Europos Sąjungoje politinių padarinių yra tai, kad šalyje galutinai susiformavo naujos rūšies kolaborantų sluoksnis. Tautos ir valstybės likimas ir ateitis šio sluoksnio atstovų nedomina lygiai taip pat, kaip jie nerūpėjo ir atviros okupacijos laikotarpiu Lietuvą administravusiai sovietinei nomenklatūrai.
Lietuvoje įvykęs „rinkimų“ į Europos parlamentą farsas galutinai išryškino šį mūsų politinio gyvenimo faktą. Todėl būtina jį aiškiai ir atvirai įvardyti. Šie „rinkimai“ parodė, jog Lietuvos valstybingumas ir demokratija atsidūrė aklavietėje, iš kurios būtina išeiti, jeigu norime išlikti kaip tauta ir valstybė.
Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio iniciatyvinės grupės klubo Bendrijos (Sąjūdžio Bendrijos) nariai
|